Socialinės medijos lošia ping pongą tarp chaosinės depresijos ir perdegimo. Tendencingai žmonių istorijose, savęs reklamavime ir brandinge vystosi du scenarijai:
A
Jaunas žmogus atrodo, kad supranta, kaip veikia šitas amžius. Tu jo veidą, straipsnius, nuotraukas, įrašus matei bent porą kartų, nors net nesi tikslinė auditorija. Arba bent girdėjai cofeine. Be aukščiau paminėtų veiklų žmogus A dar užsiima sportu, įkūręs savo verslą/kuria menus, turi mylimą žmogų, atrodo, kad nuolat tiesiog vaikšto ir šaudo idėjas, pasiekimus ir etc. Yra užkonservavęs vieną–dvi ryškias gyvenimiškas istorijas, dėl kurių vėliau gauna didesnį reachą. Ten gali įeit bet kas praktiškai, orientacija, liga, problemos su šeima, svorio kitimas, pinigai ir panašūs žmogiški dalykai. Nu toks visas kovotojas-lyderis-laimėtojas, kol galiausiai nepradeda transliuot, kad jis menkina visus savo nuopelnus, nekenčia savęs ar/ir perdegė nuo didelio gyvenimo tempo.
B
Jaunas ir jau pasidavęs žmogus, kuriam visko atrodo per daug ir per greitai. Jis nesitransliuoja labai populiariais būdais, nebent depresyviais memais arba mėto fire komentarus. Galbūt nesenoje paauglystėje turėjo kažkokius pasiekimus, bet dabar nelabai ką veikia. Gali aplinkinius priversti pasijausti nejaukiai, bet dažniausiai taip atrodo tik jam. Gailisi, kad neturi to, ką turi variantas A. Nuolatinį nuobodulio įspūdį persmelkęs įsitikinimas, kad kitaip ir negali būti.
Niekas nesijaučia pilnas. Niekas nežino, kodėl mes čia ir kam visa tai darom. Viską žino tik fanatikai. Tuo metu A ir B tvirtai įsikimba už savo gyvenimo linijos įsitikinę, kad viskas, kas su jais vyksta, yra dėl pagreitėjusio gyvenimo tempo, lemties, galiausiai dalinasi, kaip jiems nepatinka jų gyvenimas. Bet… Nors dabar ir technologijų amžius, informacija taip lengvai pasiekiama, kad yra nuvertinama ir konkurencija kvėpuoja į nugarą.
Visas šitas savęs menkinimas ir beprotystė yra visiška nesąmonė, kad vau tu stipresnis nei galvoji, siek savo tikslų ir būk laimingas!!! Ne. Tu turi vieną gyvenimą, dėl antro nebūčiau tokia įsitikinusi. Ir visas šitas gyvenimas yra tiesiog galimų sprendimų kratinys. Sprendimų, nes visgi ne tiesiog egzistuoji, o sprendi. Jeigu nori kažko sunkiau gaunamo, turi priimti sunkesnius sprendimus. Bet ilgainiui nė vienas kelias nėra teisingas. Tu gali būti visą gyvenimą susigrūdęs į to-do listą arba išvis neturėti gyvenimo tikslų, bet tu turi tiesiog priimti tai, ką turi. Don’t be so hard on yourself. Mylėk gyvenimo paprastumą.
Gal žmonės tai įsisavins ir nustos transliuoti savo sėkmės, perdegimo ir nevilties prisipažinimus, o jausti pagarbą savo paties gyvenimui. Gal AB išmoks, kad laimė nėra ilgalaikė būsena, kurią pasieksi atlikęs kelias užduotis kaip kokiam video žaidime. Gal jie pradės vertinti visas emocijas ir būsenas kaip patirtis, o ne gera-bloga.
Arba ne.
